Dabartinės lietuvių kalbos žodyne integracija apibrėžiama kaip jungimas(is) į visumą. Kiekviena aukštoji mokykla siekia, kad studentai įsijungtų į jo bendruomenę, jo visumą, todėl vykdo įvairias integracijos veiklas. 2019–2020 m. Vilniaus universiteto Studentų atstovybės Integracijos proceso koordinatorė Vanesa Ražinskytė, siekdama išsiaiškinti, ko reikia efektyviai studentų integracijai į Vilniaus universitetą,  išnagrinėjo ir susistemino mokslininkų, tiriančių studentų integraciją į aukštąsias mokyklas, literatūrą.

„Integracija, mano nuomone, yra labai svarbus pirmakursio gyvenimo aukštojoje mokykloje etapas. VU bendruomenė yra linkusi integruoti naujus savo narius, tačiau kartais trūksta apibrėžtumo, ir tam atlikau šį tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kaip kitose aukštosiose mokyklose vyksta integracija ir koks yra mokslinis požiūris į ją“, – sakė V. Ražinskytė.

Žemiau pateikiama jos atlikta analizė:

„Nagrinėdami studentų integraciją mokslininkai remiasi Sirakūzų sociologijos universiteto profesoriaus Vince Tinto Integracijos teorija (1975). Jis pirmasis pradėjo nagrinėti studentų integracijos ir studijų nutraukimo sąveiką. Savo teorija mokslininkas išvedė iš Emile Durkheim (1961) savižudybių teorijos. Remiantis E. Durkheim, savižudybės yra labiau tikėtinos, kai individai yra nepakankamai integruojami į visuomenės struktūrą. V. Tinto teigia, kad „jei universitetas yra vertinamas kaip socialinė sistema, turinti struktūras ir organus, studijų nutraukimą galima lyginti kaip panašų į savižudybės atvejį“. Profesoriaus orientuotas integracijos modelis teigia, kad studentai, kurie patys ar su kažkieno pagalba sugebėjo integruotis į universiteto bendruomenę, tampa labiau atsidavę institucijai ir greičiausiai baigs mokslus.

V. Tinto teorijoje integracija skirstoma į dvi grupes – socialinę ir akademinę integraciją. Socialinė integracija vyksta per neformalias bendraamžių grupių veiklas, pusiau formalias užklasines veiklas ir bendravimą su fakulteto ar universiteto personalu. Sėkmingi šiose srityse užmegzti skirtingi socialiniai ryšiai, draugystės palaikymas, dėstytojų palaikymas ir kolektyvinis ryšys – tai sėkminga socialinė integracija, kuri atsiranda iš studento asmeninio indėlio, pavyzdžiui, lankomi užsiėmimai universitete, prisiimami instituciniai įsipareigojimai, kurie keičia jo išsilavinimo lygį ir padidina tikimybę, kad studentas išsilaikys universitete.

Universiteto akademinės sistemos atžvilgiu, individo akademinė integracija gali būti vertinama tiek pagal jo gaunamus pažymius, tiek ir pagal jo intelektinį tobulėjimą studijų metu. Nors abu šie dalykai priklauso nuo institucijos struktūrinių ir normatyvinių komponentų, pirmasis yra labiau susijęs su studento akademinės sistemos standartais, o antrasis labiau tapatina asmenį su akademine sistema. Pažymiai paprastai būna labiausiai matoma atlygio forma universitete. Šiuo atžvilgiu jie reiškia išorinį atlygį studentui už dalyvavimą universiteto veiklose. Kita vertus, nereikia pamiršti vidinio atlygio – intelektinio asmens vystymosi. Jis studentui ateityje turėtų padėti kaip išteklius mokymuisi kitoje pakopoje ar panaudotas einant karjeros keliu. Intelektinis vystymasis, be kita ko, turėtų būti traktuojamas kaip labiau vertinamas atlygis už įdėtą indėlį besimokant, nes tai yra neatsiejama asmeninio ir akademinio tobulėjimo dalis. Kadangi intelektinis vystymasis gali būti laikomas kaip asmens akademinės sistemos vertinimas pažymiais, tai iš dalies atspindi nuostatą, kad studentas taip pat yra vertinamas pagal sistemą – studento indėlis ir pasiekimai yra tiesiogiai susiję su studento vertybėmis ir tikslais.

V. Tinto integracijos teoriją, kodėl studentai nutraukia studijas, geriausiai apibūdina jo sudarytas integracijos modelis (žr. 1 paveikslą). Siekiant sužinoti, kodėl asmenys nutraukia studijas aukštojoje mokykloje, visų pirma, reikia atsižvelgti į asmens individualius bruožus, socialinę aplinką, asmeninius būsimo studento lūkesčius, motyvaciją, tikslus karjerai bei aukštosios mokyklos poveikį visuomenės gyventojams.

Sekantis modelio laiptelis, kaip įvardija V. Tinto, įsipareigojimai arba pasižadėjimai. Čia profesorius pateikia, kaip studentas pasiekia savo lūkesčių intensyvumo lygį ir ko tikisi iš studijų. Pavyzdžiui, studentas, besimokantis pirmoje pakopoje, jau galės išsikelti lūkesčius sau dėl antros (magistrantūros) ar trečiosios (doktorantūros) pakopų studijų, jei pirmos pakopos studijų metu jis jausis gerai, saugiai ir patogiai. Taip pat ties įsipareigojimų laipteliu palenda ir aukštosios mokyklos institucinis įsipareigojimas, kuris pirmiausiai yra susijęs su finansiniais ir laiko įsipareigojimais, kuriuos asmuo prisiima lankydamasis aukštojo mokslo institucijoje. Pavyzdžiui, jei asmuo studijuoja prestižinėje aukštojoje mokykloje ar prestižinėje profesijoje (profesorius mato tai kaip medicinos ar teisės mokslus), ar toje aukštojoje mokykloje mokėsi kažkas iš šeimos narių ir sėkmingai ją baigė, tuomet įsipareigojimas baigti instituciją yra labiau susijusi su asmeniniu ryšiu nei su finansiniais įsipareigojimais.

Kitas modelio laiptelis – akademinė arba socialinė integracija, kuriuos profesorius jau aptarė savo teorijoje, ir modelyje parodo, kaip galima savo išsikeltus tikslus ir įsipareigojimus susieti su gebėjimu pasiekti aukštą lygį su akademine ir / arba socialine integracija.

Aukštosioms mokykloms susidarant integracijos planą, svarbiausias jame turi būti studentas. Taip studentas yra raginamas pats, su universiteto teikiama pagalba, sėkmingai baigti universitetą ir įvykdyti įsipareigojimus pačiai institucijai.

Ir, galiausiai, paskutinis modelio laiptelis, kuriame galima pastebėti, jog egzistuoja ryšys tarp studento įsipareigojimo sau ir įsipareigojimų prieš instituciją, kuris nulemia, ar studentas baigs universitetą pats, išeis nebaigęs, ar bus išmestas. Dažniausiai studentai yra linkę kuo mažiau įsipareigoti prieš pačią instituciją, kad būtų galima neapsisunkinat išeiti iš jos, tačiau dar yra galimas variantas studentui tiesiog pakeisti aukštąją mokyklą, bet šioje vietoje profesorius mato dar vieną spragą – tolygios ir nuoseklios integracijos nebuvimas naujoje studentui institucijoje.

V. Tinto neatmeta galimybės, jog studentų negalėjimas integruotis ar ankstyvas studijų nutraukimas dar gali turėti ir išorinių padarinių ar jų įtakų, tačiau pačioje teorijoje šios temos profesorius neplėtoja.

Taip pat galimos kelios variacijos tarp socialinės ir akademinės integracijų. Nors jos turėtų vykti tolygiai, tačiau neatmetama galimybė sustiprinti akademinę integraciją. Sustiprinus akademinę integraciją ar palikus tokią kokia yra ir sumažinus socialinę integraciją, studentas, turėtų nejusti skirtumo ir baigti studijas (ar bent jau jų nenutraukti). Tačiau jei aukštojo mokslo institucija prioritetu laiko socialinę integraciją, ir neakcentuoja akademinės, tai studentas turėtų jausti sunkumų būnant akademinėje aplinkoje ir tai apsunkintų jo universiteto baigimą.

Egzistuoja dar viena teorija susijusi su studentų integracija į universitetą. Kalifornijos universiteto profesorius emeritas Alexander Astin, sudarė Aukštojo mokslo raidos teoriją (1984), kuri apibūdina studentų įsitraukimo į universitetą svarbą. Pagrindinė teorijos koncepcija pagrįsta įvesties, aplinkos ir rezultatų (angl. I-E-O theory) elementais bei penkiomis aksiomomis apie studentų dalyvavimą. Ši teorija paaiškina studento ir universiteto sąveiką. Profesorius teigia, kad „studentų įsitraukimas reiškia fizinės ir psichologinės energijos universitete sumą, kurią studentas skiria akademiniam darbui, patirties kaupimui.“

I-E-O teoriją sudaro trys dedamosios, kurios tiesiogiai susiję viena su kita. Pirmoji dedamoji – įvestis (angl. Imputs), kuri parodo su kokiu „bagažu“ ateina studentas į studijas (žinios, pasiruošimas, motyvacija). Antroji dedamoji – aplinka (angl. Environment) – rodo asmens aplinkos poveikį pirmajai dedamajai (papildomi kursai, kad studentas būtų pasirengęs universitetui ir pan.). Ir trečioji dedamoji – rezultatas (angl. Outcomes), kuris parodo, aplinkos poveikio sukeltus padarinius studento santykiui su universitetu. Tiesa, yra galimybė praleisti aplinkos poveikį, ir nuo įvesties keliauti tiesiai prie rezultato. Pavyzdžiui, jei studentas nori įsitraukti labiau į universiteto bendruomenę (I), jis apsigyvena universiteto bendrabutyje (E) ir taip pats savo noru (su universiteto suteikiamomis galimybėmis apsigyventi) susikuria rezultatą (O) įsitraukimui į bendruomenę.

Taip pat šią teoriją be trijų elementų sudaro ir penki postulatai, kurie teigia, jog:

1. Studentų dalyvavimas reiškia fizinės ir psichologinės energijos investavimą į įvairius „objektus“. Objektai gali būti labai aukšti (kaip studentų patirtis) arba labai specifiniai (kaip studento ruošimąsis kažkokio dalyko egzaminui);
2. Nepriklausomai nuo objekto, dalyvavimas vyksta ištisai. Skirtingi studentai pasireiškia skirtingai duotaisiais objektais, ir tas pats studentas pasireiškia skirtingu lygiu, skirtinguose variacijose ir skirtingu metu;
3. Dalyvavimas turi tiek kiekybinių, tiek kokybinių savybių. Studentų įsitraukimas į akademinį darbą gali būti matuojamas tiek kiekybiniu rodikliu (kiek valandų studentas praleidžia studijuojant), tiek ir kokybiniu rodikliu (ar studentas peržiūri ir supranta skaitymo užduotis, ar tiesiog „spokso“ į vadovėlį);
4. Studentų bendravimo ir asmeninio tobulėjimo santykis susijęs su bet kuria švietimo programa ir yra tiesiogiai proporcingas studento dalyvavimui tos programos kokybiniuose ir kiekybiniuose veiksniuose;
5. Bet kurios švietimo politikos ar praktikos veiksmingumas yra tiesiogiai susijęs su tos politikos ar praktikos galimybėmis didėti įtraukiant studentus.

I-E-O teorijos pagrindas yra sistemos iššūkis, paremtas institucijos (šiuo atveju – aukštosios mokyklos) mentalitetui. Kaip teigia profesorius, tai iššūkis universitetui keliant savo „akademinę kompetenciją“. Užuot vertinę švietimo kompetenciją remdamiesi institucijomis, profesine reputacija ir ištekliais, aukštos kokybės institucijos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į tai, kiek jie maksimaliai išnaudoja savo intelektą studentų įtraukimui ir tobulėjimui. I-E-O teorija mažiau kreipia dėmesį į tai, ką daro pedagogas, ir daugiau į tai, ką ir kas daro, jog studentas būtų aktyvus mokymosi proceso dalyvis.

Studentų pastangos, fizinės ir psichologinės energijos, turėtų būti skatinamos tiek užsiėmimų metu, tiek ir užklasinėje veikloje. Mokymosi procesas yra svarbus klausimas tiek dėstytojams, tiek studentams, aukštosios mokyklos administracijai bei kitiems organams, kurie turi numatyti priemones ir paskatas dėstytojams ir studentams užmegzti reikšmingus santykius.

Lyginant A. Astin įsitraukimo ir V. Tinto integracijos teorijas, yra pastebima, kad jos viena kitą papildo ir labai aiškiai apeliuoja į studento kaip individo asmeninius apsisprendimus (tikslų išsikėlimus), pasiruošimą studijoms (tiek vertybinį, tiek ir žinių atžvilgiu) ir veiksmus (studijų metu) skirtus tinkamai baigti studijas.“

1 paveikslas. Tinto integracijos teorija

Šis semestras Vilniaus universitete buvo pirmasis semestras per Universiteto istoriją, kai studijų procesas baigiamas nuotoliniu būdu. Tikimasi, kad jau rudenį studentai sugrįš į auditorijas ir darbas bus tęsiamas kontaktiniu būdu, tačiau šios pandemijos metu VU įgyta nemažai patirties, kuri gali būti pritaikoma ir mišraus mokymo kursų kūrime.

Mišrus mokymas(is) – tai mokymo(si) būdas, kuris suderina nuotolinio (studentą ir dėstytoją skiria laikas, vieta, mokymuisi naudojamos informacinės komunikacinės priemonės) ir tradicinio mokymo(si) (darbas auditorijose, gyvos konsultacijos, prezentacijos) metodus. Mišrus mokymas(is) yra naudingas, nes didina mokymosi našumą, didina įsitraukimą į studijuojamą dalyką, padeda gerinti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Todėl ir VU SA šiemet siekė, kad kiekviename kamieniniame akademiniame padalinyje startuotų bent vienas tokio mokymo(si) būdo kursas. 

VU SA socialinio proceso reikalų koordinatoriaus Viliaus Mickūno teigimu, dar iki karantino kiekviename fakultete buvo galima matyti užuomazgų mišraus mokymosi kursams, kai dėstytojai mokymui pasinaudoja virtualia mokymosi aplinka ar kitomis informacinėmis komunikacinėmis priemonėmis. „Tikimės, jog nuotolinio mokymosi metu pamatytos skaitmeninio mokymosi galimybės paskatins ryžtingiau jomis naudotis ir inovuoti mokymosi procesą“, – sakė jis.

Tačiau kaip karantino metu įgytas patirtis, pamatytus nuotolinio mokymosi minusus, galėtume pritaikyti ateities Universiteto studijų procese diegiant mišraus mokymosi kursus?

Mišrus mokymas(is) VU

Vilniaus universitete BUS dalykas „Europos istorija: epochos ir regionai“ vyksta kaip mišraus mokymo(si) kursas. Studentai 1,5 val. per savaitę dalyvauja gyvose paskaitose ir 1,5 val. atlikinėja įvairias užduotis per virtualią mokymosi aplinką (toliau – VMA). Taip pat ir keletas seminarų vyko nuotoliniu būdu VMA, kur sukurtame pokalbyje vyko diskusija. Dėstytojas studentams užduoda klausimus, o studentai atsakinėja. Vis dėlto tokie seminarai konkrečiai šiam kursui nebuvo efektyviausia mokymo(si) priemonė, nes studentai nėra pratę prie tokio seminarų formato ir nemaža dalis neįsitraukdavo į diskusiją.

Ką galime daryti toliau?

Visgi nuotolinis mokymas(is) pavasario semestre parodė, kad jau dabar įgytas patirtis užtektų pritaikyti, kad būtų galima įgyvendinti mišrų mokymą(si) VU. Keli aspektai buvo išskirti kadenciją baigusio VU SA Prezidento Klaudijaus Melio VU Senate skaitytame pranešime „Prieš, per ir po COVID-19“:

• Egzaminų / tarpinių atsiskaitymų stebėjimo sistemos įsigijimas, kuris padėtų užtikrinti akademinį sąžiningumą, ir atsiskaitymai galėtų vykti nuotoliniu būdu;
• Mokymosi visą gyvenimą užsiėmimų perkėlimas į nuotolinę erdvę. Tokių papildomų kursų, studijų perkėlimas padėtų įgyvendinti trečiąją universitetų misiją, šviesti visuomenę;
• Metodinių pagalbos priemonių, skirtų dėstytojams ir studentams, rengimas, kurios padėtų gauti tinkamą techninę ir akademinę pagalbą studentams;
• Priemonių ar jų sistemos sukūrimas, kuris skatintų dėstytojus naudotis el. priemonėmis studijų procese.

Visą K. Melio pranešimą galite pamatyti čia.

Elektroninės priemonės studijų procese turi būti naudojamos siekiant ne pakeisti tradicinį dėstymą, bet jį praplėsti. Todėl ir mišrus mokymas(is) tai dar vienas būdas, kuris padėtų įgyvendinti šiuolaikiniam pasauliui pritaikytas studijas, geriausiai atitinkančias kiekvieno studento individualius poreikius ir gabumus.

Birželio 10 d. naujos kadencijos Vilniaus universiteto Studentų atstovybės Parlamento posėdžio metu išrinkta nauja Parlamento pirmininkė – Aistė Pačebutaitė. 

„Noriu tapti Parlamento pirmininke, nes noriu atstovauti ne tik savo Fakulteto, bet ir visų kamieninių akademinių padalinių studentams. Man svarbiausia, kad Parlamentas būtų diskusijų vieta, kuri spręstų studentams aktualius klausimus. Tikiuosi, kad visus išsikeltus tikslus pavyks įgyvendinti“, – savo kalboje teigė A. Pačebutaitė.

Naujai išrinkta Parlamento pirmininkė sakė, kad jai svarbiausia, jog būtų dirbama su emocinės aplinkos, darbo bei įsidarbinimo klausimais, būtų parengiami pasiūlymai Vyriausybei, taip pat ji teigia, kad labai svarbu, kad pasiūlymuose Vyriausybei atsispindėtų akademinio sąžiningumo klausimas. A. Pačebutaitė tikisi dirbti su Parlamento narių kompetencijomis, padėti jiems atstovauti ne tik savo, bet ir visų fakulteto studentų nuomonei.

A. Pačebutaitė šiuo metu yra III kurso kriminologijos studentė Filosofijos fakultete.

Parlamento posėdžio metu sudaryta laikinoji darbo grupė dėl emocinės gerovės aukštojoje mokykloje klausimo, kurios tikslas bus tęsti jau pernai pradėtos darbo grupės darbus ir parengti rezoliuciją.

Taip pat buvo pristatytas ir studentų darbo ir įsidarbinimo klausimas bei nuspręsta sudaryti laikinąją grupę, kuri papildytų jau parengtą dokumentą ir užbaigtų šį pradėtą darbą. 

Prezidentas J. Kvedaravičius pristatė, kad dėl to, jog pradės eiti studento atstovo VU Taryboje pareigas, nebegalės eiti studentų atstovo VU Senate pareigų. VU Senate jį pakeis kadenciją baigiantis VU SA Prezidentas Klaudijus Melys.